Mantė Elelueta

Kažkur ten, po Užmaršties ūku pasislėpusios ilsisi praeities istorijos, šiandien atgimstančios naujais, nepažintais pavidalais.

ten°

Skaitmeniniai fotografiniai atvaizdai šviesdėžėse, išgauti naudojant mikroskopą ir laboratorinius stikliukus

U ten a – šis miestas – lyg Bermudų trikampis. Istorijos, gyvenimai didžiosios Užmaršties paliesti kažkur pranyksta, pasiduodami dviem nepailstinčioms jėgoms – Gamtai ir Žmogui – nuteka su lietumi, dingsta po žeme, keliais, medžiais, asfaltu… 

Keliaujant šiuo miestu ir jo apylinkėmis, itin atidžiai įsiklausius, galima išgirsti iš žemės atsklindančius atminties aidus – kadaise sakraliose amžino poilsio vietose siūbuoja, ošia pušys, buvusiu keliuku tarp karių kapų nepailstamai rieda automobiliai, visai netoli, ten, už kampo, pamatais virtę paminkliniai akmenys savo glėby laiko pastatus.

Fotografijų serija „ten°“ – šių vietų, pažymėtų tik koordinatėmis, atvaizdai, dulkių, žemių, augalijos pavidalu nutūpę ant laboratorinių stikliukų ir užfiksuoti mikroskopu.

Gyvenimas tęsiasi, kitomis formomis, kažkur ten, po kojomis, po medžių šaknimis. Priartėjame; ir nežymėtos, užmirštos, paskutine magiškos kelionės stotele tapusios vietos prieš akis atgimsta nauja gyvybe, išnyra nepažintais kosminiais pavidalais.
 

 

Didžiąją gyvenimo dalį praleidusi dresiruodama garsą, dabar Mantė Elelueta Baranauskaitė  studijuoja Vilniaus dailės akademijoje, kur ji jaukinasi vizualiuosius menus. Fotografijos ir medijų meno studijose Mantė atrado meno galią nuolat keisti formas ir pavidalus, jungtis bei tranformuotis taip mūsų pa/sąmones išlaipinant dar neatrastose žemėse.
Mantės kūrybinėje praktikoje vaizdas ir garsas virsta kvėpuojančiomis instaliacijomis, šoka video projekcijose, o fotografija atgimsta pliušinių objektų pavidalu, kviečia paliesti, prisiglausti, gal net apsikabinti tai, ko dažniausiai nė nepastebime.

Mantė Elelueta.jpg